Tibetas
Tibetas – pasaulio stogas, būtent taip dažnai apibūdinamas Tibetas. Tai neabejotinai pati dvasingiausia vieta pasaulyje, kur ilgaamžės vienuolių tradicijos susijungia su Himalajų paslaptimis. Ši šalis nepaliko abejingo nei vieno keliautojo, ieškotojo, svajotojo. Tai gyvenimas virš debesų, vien tik nusileidus Tibete netrukus pajauti, kad esi arčiau dangaus. Lhasa, pagrindinis Tibeto oro uostas randasi 3500 metrų virš jūros lygio, o tai tolygu kaip -35% oro. Aišku jaučiasi, aišku keista, tačiau visa tai praeina per keletą dienų, kada organizmas adaptuojasi prie aukščio.
Mūsų kelionė turėjo aiškų tikslą, mes keliavome į Kailašo kalną, mistiškiausią vietą. Vieta su kuria siejasi dingęs Šambalos miestas, Atlantų paslaptys, ir įvairiausios mistinės legendos. Legendos, kurios atgyja dabartyje tik žengus pirmuosius žingsnius Tibete. Tibetas labai skiriasi nuo Nepalo, kita architektūra, kitokie vienuolynai, kiti žmonės, kita kultūra. Tibete seniau buvo apie 6000 vienuolynų, šiai diena yra ženkliai mažiau, tačiau nereiškia kad jų dvasingumas kito. Ne, vienuolynuose surandi tyrus ir stiprius vienuolius. Šioje šalyje nenusipirksi šypsenos už auką arba dovaną, čia gali surasti tikrus dalykus, kurie seniai tūnojo viduje, bet būtent Tibete išlenda į paviršių.
Viename iš tokių vienuolynų, Samye, kuriame stabtelėjome pakeliui į Kailašą, yra pati seniausia biblioteka, kurioje sutros išlenda pačios. Vienuoliai pasakoja, kad sutros išlenda tada, kada pasauliui reikia būtent šio patarimo. Būta laikų, kada vienuolynas neturėjo stipraus Lamos, ir tuo metu knygos neišlysdavo, tačiau tik vėl atsiradus tikram Lamai, knygos vėl pradėjo lysti iš savo vietų. Ne naujiena man energetiniai pojūčiai, esu pripratęs prie įvairiausių praktikų, dvasinių transformacijų, tad galėjau įvertinti energetiką šioje vietoje. Galiu pasakyti, kad labai įdomiai, kol randiesi Tibete, atrodo viskas kaip ir turi būti, na gal šiek tiek kitaip, tačiau nusileidęs iš debesų po kelių savaičių supranti, kad ten buvo labai stipru, energetika buvo aiški, sąmoninga, kurianti.
Aplikn Kailašo kalną eina nemažai tikinčiųjų, jie visi tiki surasti Dievą, surasti Nirvaną, Sat Chit Anandą. Kora aplink Kailašo kalną driekiasi 52 kilometrus, aukščiausia vieta „Dolma La” perėjoje siekia 5630 m. Tai kelionė, kuria eina tavo dvasia, tai apmąstymo ir įsivertinimo kelionė, o šalia Kailašo kalno tai įgauna dar didesnę reikšmę. Visos tuščios kalbos, kurios dar buvo likę iki atvažiavome, liko autobuse, viskas aprimo, pasikeitė. Tai buvo labai sunkios trys dienos, kurių nepamiršime kaip pačių gražiausių dienų gyvenime. Ir aš žinau, mes grįšime ten dar kartą, būtinai grįšime.
Tibetas garsėja savo dvasiniais menais, dainuojančiais dubenimis, tankomis, įvairiais rankdarbiais iš akmenų. Tibete labai gražios ir kitoniškos Stupos, jų čia apstu. Juvelyrika pasirodė šiek tiek provinciali, gruboka. Tačiau jei kalba pakrypsta į tapybą, tai tikras stebuklas, kruopštumas detalėms, meninė saviraiška, istorinis paveldas, dvasingumo perteikimas. Tibete saugomos labai gilios tradicijos, kurios būtent dabar tapo pasiekiamos pasauliui.
Dalai Lama kartą pasakė, kad mes turime dėkoti netgi savo skriaudėjams, nes visur yra prasmė, niekas šiaip sau nevyksta. Šiandiena Tibetas, kuris ilgą laiką buvo uždaras pasauliui, tapo atviras, Tibeto perlai pasklido per pasaulį. O gal atėjo tam laikas, svarstė Tibeto Budizmo lyderis.
Jie kada planuoji pakliūti į Tibetą, tada tau pasisekė, nes kaip sako Tibeto vienuolių legenda, kad į Tibetą šiap nepapulsi, Tibetas pats pasikviečia tuos kurie turi čia atvykti. O tu dabar skaitai būtent šias eilutes, tai gal į Tibetą?
Saulius
